RIO 2016 m. vasaros olimpinės žaidynės BRAZILIJA
Atrodo, estai ir vėl mus aplenkė. Spalio pradžioje Tartu miesto savivaldybė paskelbė savo gyventojų balsavimo rezultatus – žmonės pirmą kartą šio miesto istorijoje sprendė, kam paskirti 140 tūkst. eurų investicinių lėšų. Kitais metais, panašūs procesai numatomi Estijos miestuose Viljandyje ir Kurėsarėje bei Saremo saloje.
Tokią dalies biudžeto skirstymo galimybę 2015 m. Vilniuje turime pasiūlyti ir mes.
Tokia demokratijos forma pasaulyje anaiptol nėra nauja. Ji anglų kalba vadinama „participatory budget“. Į lietuvių kalbą kol kas verčiama – dalyvavimas sudarant biudžetą. Gal kalbininkai ateityje sugalvos geresnį terminą. O kol kas net tokio reiškinio pas mus nėra.
Ši galimybė pirmiausia atsirado Brazilijoje. Praėjusio amžiaus pabaigoje Porto Alegrės miestas atsidūrė situacijoje be išeities – beveik trečdalį miesto sudarė nekontroliuojami lūšnynai. Ilgainiui miestas išmoko kartu spręsti, kaip panaudoti lėšas. Dabar miestelėnai taip paskirsto per 200 milijonų dolerių lėšų kasmet.
Porto Alegrė tapo visuomenės ir ekonomikos mokslo objektu, o ilgainiui – ir pavyzdžiu, kitoms, beveik pusantro šimto Brazilijos miestų savivaldybių, kur gyventojai taip pat dalyvauja skirstant biudžetą. Iš viso pasaulyje tai išbandė arti pusantro tūkstančio miestų, taip pat kai kurie Berlyno, Londono, Niujorko rajonai.
Mokslininkai nustatė, kad galimybė gyventojams formuoti miesto biudžetą turi privalumų. Tai – teisingesnis viešųjų išlaidų paskirstymas, augantis valdžios skaidrumas ir atskaitingumas, didesnis visuomenės dalyvavimas miesto procesuose (taip pat tų grupių, kurios dažnai niekur nedalyvauja). Mokomasi demokratijos ir pilietiškumo. Pasirodė net studijos, rodančios, kad drausmingiau mokami mokesčiai.
Manau, kad dar vienas svarbus dalykas – miestiečiai mokosi dalyvauti priimant sprendimus. Juk paprastai ne iš karto vyksta balsavimas. Pirmiausia išrenkami delegatai, kurie generuoja pasiūlymas. Antra, ne mažiau svarbu, piliečiai turi pristatyti savo idėjas kitiems piliečiams, tarkime, rajono šventės ar susirinkimo metu ir patys gali įsitikinti, kad ne tik merai ar administracijos vadovai gali priimti svarbiausius sprendimus bendruomenėms. Toliau yra balsuojama, ir miesto valdžia įsipareigoja mokesčių mokėtojų pinigus nukreipti bendruomenės poreikiams.
Ta proga pasidomėjau, o kam gi linkę gyventojai skirti lėšas? Pavyzdžiui, yra specialus puslapis, kuriame galima rasti, už ką balsavo atskirų Niujorko rajonų gyventojai.
Išsirinkau Williamsbourgh (Niujorko Bruklyne, kur teko viešėti). Pasirodo, gyventojų pasirinkti projektai – ne tokie jau nežemiški, kaip galima manyti. Tai vaikų žaidimo aikštelės, bendruomenės centras, šiek tiek pinigų atiteko ir švietimo, vaikų skaitymo skatinimo projektui „BOOKlyn Shuttle“. O štai naujos tvoros, „protingos lentos“ ir kompiuterių laboratorijos pasirodė ne tokios reikalingos. Visame pasaulyje, net ir labiausiai dinamiškuose rajonuose, šeima ir knyga vis dar yra vertybės.
Bet grįžkime iš už Atlanto į mūsų realybę. Ką gi plėtoti pasirinko Tartu gyventojai, kurie galėjo spręsti apie tą nedidelį, bet labai svarbų 1 procentą miesto investicinio biudžeto?
Daugiausiai balsų sulaukė gatvių perėjos (prisiminkime nesenus, skaudžius gyvybes nusinešusius įvykius Vilniuje) ir Emajõe upės pakrantės sutvarkymas (keista, kodėl bendruomenės nepasirinko steigti oro linijų..). Tolesnėse biudžeto eilutėse liko labiau ekstravagantiški projektai, tokie kaip sporto įrenginiai parkuose, tame tarpe pavyzdžiui ir sniego patrankos.
Tačiau svarbiausia – Tartu miestiečiai patys rinkosi ir sprendė, nors ir dėl nedidelės dalies biudžeto, tačiau net iš 25 pristatytų idėjų.
Prisipažinsiu – tikrai netikiu, kad taip galima skirstyti visą Vilniaus miesto biudžetą, rezultatams pasiekti tikrai dažnai reikalinga lyderystė, politinė valia ir sutelktumas, bet po truputį privalome į savivaldos sprendimų priėmimą pritraukti bendruomenes, kurios netruks įsitikinti, kad jos pačios sugeba priimti svarbius spendimus Vilniui.
Vilniui reikia miestiečių, piliečių pasitikėjimo – tikrosios savivaldos!
REITINGAVIMO NUMERIS – NR. 64
Participatory budgeting is a method of city budget planning, first applies in the Porto Allegre, Brasil in late 80s to increase inclusiveness, civic participation and better decisions. After Berlin and New York, it has arrived in the Estonian city of Tartu, where citizens above 16yrs o fage could decine about 1 pct of city investment budget. They chose very down-to-earth projects such as better pavements at crossings and improvement of Emajõe river embankment. Vilnius would also benefit from participator budgeting, because it is one of the ways towards growing of citizens trust.